Work Text:
Kambarys nebuvo šviesus. Įjungta viena lempa koridoriuje, vedančiame link durų. Ji apšvietė viską šiltu, geltonu atspalviu. Viešbutyje tylu; ne vien todėl, nes niekas nekalba, bet dar, nes tie du žmonės, kurie buvo kartu šiame kambary nedrįso net vienas kitam pažiūrėti į akis.
Po langais galėjai pamatyti plačias gatves, vis dar kupinas žmonių ir neoninių šviesų. Kažkur toliau, kokiame bare ar klube, grojo muzika. Čia jos beveik nesigirdėjo, bet pravertos balkono durys vis dėlto praleido ne tik silpną vėją.
Dvi lovos, priglaustos prie skirtingų sienų, paklotos, atrodė neliestos. Galėtum būti spėjęs, kad čia nieko niekada ir nebuvo. Vienintelis kitas garsas tarp šių žmonių buvo tylus alsavimas, bet garsiausia girdėjosi neišsakyti žodžiai, tyliai skraidantys melancholiškoje atmosferoje.
Užuolaidos lengvai suplazdėjo, vėsus vėjas pasisklaidė po kambarį, bet oras dar buvo tirštas su neaiškiomis emocijomis - nerimu, neapykanta, meile. Du žmonės kurie pažinojo vienas kitą nuo mažų dienų; dabar tie patys žmonės nesugeba net ryžto sukaupti pasikalbėti.
Kas kelias minutes, vienas iš jų pakelia akis, pasižiūri į nebepažįstamą draugą, bet vėl jas greitai nuleidžia, kai tasai sutinka jo žvilgsnį. Kažkas neapsakomo, beveik tyro, yra tarp jų. Jie nedrįsta kalbėti apie tai.
Ir dar galėtum pagalvoti, kad prieš dešimt metų jie dalinosi lova. O dabar tas dirbtinis, šiltas lempos apšvietimas yra vienintelė šiluma tarp jų.
Du žmonės kurie pažinojo vienas kitą geriau negu patys save; tie patys du žmonės, kurie jau nekalbėjo dešimt metų. Du žmonės - vienas, kuris vis dar bandė, ir kitas, kuris per daug bijojo išdrįsti.
Todėl tyla tęsėsi. Tik tylus kvėpavimas užpildė šią gilią, skausmingą tyla, kuri sunkėsi į jų kaulus ir apsigyveno kraujyje.
Nei vienas nedrįso judėti, net kai šaltas vėjas pakėlė šiurpuliukus and jų odos. Tai jautėsi per daug intymu, per daug kaip jautėsi paskutinį kartą, kai jie dalijosi kambariu.
Bet jie jau nebėra jauni. Jie nebėra įsimylėję paaugliai, kurie bandė pagriebti bet kokį momentą kartu, toliau nuo kamerų.
Ne, dabar jie turi savo gyvenimus, savo rutinas, kuriuose nebeliko vienas kito vardų.
Ir galbūt niekada vietos jiems neatsiras.